!-Spaudožvalga

Senbūvis Prisijungė : 2007 10 27 Pranešimai : 124

Kokius pokyčius laikas žada žmogui?

2008-01-12 14:00 | „Savaitė“

Bėga metai, šimtmečiai, į žmonijos gyvenimą atnešdami tūkstančius naujovių. Ir vis laukiama, prognozuojama jų dar daugiau. Suprantama, kad mokslininkai, atsižvelgdami į kintantį žemės klimatą, gyvenimo sąlygas, bando prognozuoti, kaip ateityje keisis pats žmogus. Daromos pagrįstos prielaidos, apibendrinama, diskutuojama. Tad koks jis, žmogus, bus, pavyzdžiui, po... milijono metų?

Padidės smegenys

Per pastaruosius tris milijonus metų žmogaus smegenų tūris padidėjo kelis kartus – nuo 400 iki 1400 kubinių centimetrų. Ir tai visiškai suprantama: tobulėjant technikai, vystantis mokslui, vis didesnis krūvis tenka ne raumenims, o smegenims. Jau šiame šimtmetyje, kaip teigia Amerikos mokslininkai, žmonės gyvens (žinoma, ne visi) „protinguose“ namuose, kur visus darbus už juos atliks kompiuteriai.

Tai ne fantazija. Tokį namą jau dabar yra pasistatydinęs Amerikos multimilijonierius, kompiuterinių programų bendrovės savininkas Bilas Geitsas.

Prognozuojama, kad per milijoną metų žmogaus smegenys dar padidės 3-4 kartus. Vadinasi, turės žymiai padidėti ir jų „buveinė“ – galva.

Nereikės ir plaukų

Tolimoje praeityje ne tokie kaip dabar buvo ir mūsų plaukai: jie buvo tankūs, ilgi. O šiandien regime tūkstančius visiškai nuplikusių žmonių. Dar daugiau jų turi silpnus, išretėjusius plaukus.

Galima drąsiai teigti, kad ši puošmena ateityje bus vis mažiau reikalinga. Jau ir dabar yra gerokai sumažėję šviesiaplaukių. Ateityje žmonės bus šatenai, brunetai. Pagaliau ateis laikas, kai nereikės ne tik kirpyklų, bet ir šukų.

Iš tiesų – kam žmogui reikalingi plaukai? Juk anksčiau jų paskirtis buvo apsaugoti žmogaus galvą nuo stiprių saulės spindulių, fizinių smūgių, o šiandien pirmuoju atveju šias funkcijas atlieka galvos apdangalas, o antrasis – neaktualus (jei jau gausi per galvą, plaukai neapsaugos). O tai, kas žmogaus organizme nereikalinga, – palengva išnyksta.

Toliau mažės dantų

Nors šiandien odontologijos kabinetų – vos ne ant kiekvieno gatvės kampo, tačiau ateityje šios srities specialistams darbo turėtų sumažėti, be to, jis palengvės. Ir ne vien dėl to, kad bus naudojama tobula technika, medžiagos, vaistai. Visa tai, žinoma, ir ateityje bus reikalinga, nes jau šiandien vargiai besurasi suaugusį žmogų, kurio visi dantys būtų sveiki.

O atgyvena mūsų dantys todėl, kad valgome virtą, minkštą maistą, vartojame mažiau natūralios mėsos, kurią reikia ilgiau ir stipriau kramtyti. Ar tokie buvo mūsų pirmtakų dantys, kai be jokių įrankių dorojo žalią mėsą, graužė augalų šaknis, vaisius? Beje, jie turėjo ne 32, o 44 dantis! Nesunku įsivaizduoti, kaip mes jau dabar palengvinome odontologų darbą, kai netekome net dvylikos dantų! Ir net vietos burnoje jiems neliko. Tai dar kartą patvirtina evoliucijos principą: ko nereikia, tas išnyksta. Kadangi nenusimato priežasčių, dėl ko mūsų dantys gautų daugiau darbo ir stiprėtų, vadinasi, ir ateityje jų mažės... Prisiminkime galinius, vadinamuosius proto dantis: kodėl jie anksčiau už kitus sugenda ir yra ištraukiami? Todėl, kad jie mažai dalyvauja kramtant – juk nejuntame, kai jų jau nėra.

Mokslininkai mano, kad ateityje mes turėsime tik 26 dantis.

Suvienodės figūros

Jau ir šiandien esama gana daug supanašėjusių vyriškų ir moteriškų figūrų. Būna, kad jei vyriškos figūros moteris vilki kelnes bei švarką, net nežinome, kaip į tokį asmenį kreiptis... Toks supanašėjimas vyksta todėl, kad mažėja moterų krūtys, nes mažėja jų pieno liaukos. Šiandien reta mama gali pasigirti ilgai maitinusi kūdikį krūtimi.

Taigi šios liaukos pirmiausia nustos gaminti pieną, o paskui visai išnyks, ir vyrų bei moterų figūros suvienodės.

Žinoma, dabar mums tokia perspektyva susižavėjimo nekelia. Tačiau kaip į tai žiūrės mūsų palikuonys – sunku pasakyti. Juk ir dabar jaunų merginų skonis dažnai nesuprantamas vyresniesiems. Anksčiau mergina be normalių krūtų, klubų, išstypusiomis plonomis kojomis nebuvo verta vyrų dėmesio, o štai šiandien jaunuolės marina save bado dietomis, kad tik tokiomis taptų. Kas žino, gal ateityje nei vyrai, nei vaikai to „moteriško atributo“ – krūtų – net nepasiges? Gal kaip tik mes ateities kartoms atrodysime juokingi, nenormalūs dėl tų kūno „išsikišimų“?

Sumažės pirštų, pakis kaulai

Nereikės mums ir tiek daug pirštų. Paimti rašymo priemonę ar spaudinėti mygtukus bus galima ir keturiais arba net trimis pirštais. Tie, kurie „ilsėsis“, – menkės, kol visai išnyks. Užtat nykštys ilgės tol, kol susilygins su kitais.

Šiandien mes eidami (vieni daugiau, kiti mažiau) mojuojame rankomis, tokiu būdu instinktyviai stengdamiesi padėti kojoms. Mokslininkai sako, kad tolimoje ateityje žmogus iš viso nustos jomis mojavęs, nes labai suplonės ir pailgės mūsų kaulai, taigi ir žingsniai bus kur kas didesni. Be to, mūsų sąnariai bus storesni, tad tvirčiau laikys kaulus.

Nežinia, ar žmonės mėgs sportą, tačiau kultūrizmas tikrai išnyks. Pagaliau net ir sportas neišgelbės nykstančių raumenų, nes jie bus visai nereikalingi – nereikės dirbti sunkių darbų, kilnoti sunkumų. Technika pakeis ne tik žmogaus fizinį darbą, bet ir bus jo organizmo pakitimų priežastis.

Bus patvaresnis ir žmogaus stuburas, nes, nykstant raumenų masei, jam teks svarbesnė užduotis – laikyti visą kūną. Jį mažiau skaudės net pagyvenusiems žmonėms, kažin ar beprireiks lazdele ramsčiuotis. Tvirtesni bus ir patys kaulai.

Šiandien mažai rasime senyvų žmonių, kuriems nebuvo lūžęs bent vienas kaulas. Juolab kad su metais jie gerokai išretėja. Ateities žmogaus kaulai bus lankstesni, todėl lūžius jis patirs retai.

Suprantama, kad, ilgėjant kaulams, keisis ir žmogaus ūgis. Normalus žmogus bus daugiau nei dviejų metrų. Beje, jau ir dabar niekas deramai neatsako į klausimą, kodėl mūsų jaunimas ūgiu dažnai pralenkia tėvus. O kas bus po milijono metų?

Kaip keisis žmogaus veidas?

Išnyks mūsų palikuonių antakiai. Juk jie reikalingi tam, kad, sunkiai dirbant, prakaitas nelašėtų į akis, kad jas apsaugotų nuo ryškių saulės spindulių. Kuo mažiau žmogus dirbs fizinių darbų, tuo rečiau jis brauks sūrų prakaitą. O nuo saulės saugos saulės akiniai arba bus išgalvota dar kas nors, kas bus patogu, madinga, ko šiandien mes net įsivaizduoti negalime.

Senovės žmogui buvo reikalingas geras regėjimas. O šiandien net mokiniai mato prastai. Tokių žmonių nemažės. Visi bus trumparegiai. Tačiau reikia tikėtis, kad per tą laiką mokslininkai sukurs dirbtines akis, kurios leis matyti ne tik įprastą aplinką, bet ir bus pajėgios skirti infraraudonuosius ir ultravioletinius spindulius. Mėlynos ir pilkos akys užleis vietą rudoms ir juodoms.

O ausys ir vidaus organai?

Jau šiandien mums vis mažiau reikalingi ausų kaušeliai, nes nėra reikalo gaudyti garsų iš toli. Šiandieninis jaunimas kalba ir klausosi muzikos taip, kad, kaip sakoma, ir kurčias išgirstų. Taigi ausų kaušeliai irgi išnyks, jų vietoje liks tik angos (kaip šiandien piešiami ateiviai iš kitų planetų), kurias pridengs odos klostė.

Be abejo, keisis ir vidaus organai: skrandis žymiai sumažės, nes bus valgomas tik kaloringas maistas, taigi jo reikės labai nedaug. Skrandis nebebus kasdien prikemšamas sunkiai ir ilgai virškinamų produktų.

Nėštumo laikas veikiausiai sutrumpės trimis mėnesiais. Didėjant žmogaus galvai, ji didės ir naujagimiams, tad 9 mėnesių kūdikio nebūtų įmanoma pagimdyti. Vaikai turės gimti anksčiau.

Parengė Eugenija Antanaitytė

Senbūvis Prisijungė : 2007 10 27 Pranešimai : 124

Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=15657037

Priekrantės žvejai negali atsiginti ruonių

Eglė Kasperavičiūtė, "Klaipėda"
2008 sausio mėn. 18 d. 08:11

Šventosios ir Palangos žvejai neatsigina gausybės ruonių, kurie ne tik suniokoja jūroje sumerktus tinklus, bet ir iš jų išgaudo žuvis. „Nebematome prasmės žvejoti Šventosios, Palangos pakrantėse, nes tinkluose randame tik krūvas žuvų galvų. Prie kiekvieno žvejo pristoja bent po vieną du ruonius, kurie tiesiog laukia, kada į tinklus suplauks žuvys“, – piktinosi Šventosios žvejys Antanas Valiukas. Šis ruduo žvejams buvo neblogas. Jūroje gausu buvo menkių.

Tačiau Priekrantės verslinės ir rekreacinės žuvininkystės asociacijos prezidentas Viktoras Butavičius pasakojo, kad vienos žūklės metu ištraukė 150 kilogramų žuvų galvų. „Galima įsivaizduoti, kiek žuvų jie suėdė – apie 600-700 kilogramų“, – įtarė V.Butavičius.

Gudrūs gyvūnai

Ruoniai žvejų rūstybę užsitraukė ir dėl suplėšytų tinklų. Žvejai skundėsi, kad į menkių tinklus gyvūnai neįsipainioja, o juos sudrasko. Be to, žvejai pastebėjo, kad šie žinduoliai labai gudrūs.

„Jie tik iškiša galvą, apsidairo, kur yra prie tinklų plūdurai, ir plaukia tos pusės link“, – apie ruonių gudrumą pasakojo A.Valiukas.

Kiekvieną dieną prie Palangos, Šventosios krantų žvejoja apie 12 įmonių žmonės. Atklysta ir vienas kitas žvejys mėgėjas.

Plaukia ten, kur yra maisto

Tačiau ekologai, Jūrų muziejaus darbuotojai mano, kad žvejai šiek tiek perdeda dėl ruonių skaičiaus. Jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas Arūnas Grušas mano, kad šiuo metu Palangos ir Šventosios pakrantėse gali plaukioti apie penkis ruonius.

Ruoniai migruoja pagal žuvų tuntus, todėl jie galėjo atplaukti su stintomis, menkėmis. A.Grušas mano, kad žvejai neturėtų pykti ant ruonių, nes gyvūnai plaukia ten, kur randa maisto.

„Žvejai išgaudė beveik visas žuvis, todėl ruoniai neturi kur dėtis ir plaukia į tinklus“, – tvirtino A.Grušas. Jis siūlė besiskundžiantiems žvejams paieškoti kitų žvejybos galimybių ir nežvejoti jau ir taip tuščioje pakrantėje.

Vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis prognozuoja, kad žmonių grobuoniškumas greitai išnaikins visą ruonių populiaciją. Ekologas pasakojo, kad pajūryje rado ir peršautą ruonį. „Juos kaip kokius parazitus žvejai netgi drįsta šaudyti“, – bylojo E.Paplauskis.

Nykstanti rūšis

Šiuo metu Baltijos pilkasis, dar kitaip – ilgasnukis ruonis įtrauktas į nykstančių jūros žinduolių sąrašą. Pagrindinė ruonių žuvimo priežastis – žvejų tinklai. Ekologas piktinosi, kad žvejai esą visą pakrantę užtvėrė tinklais ir kad kartais į sausumą išplaukiantiems ruoniams nosies nėra kur prakišti pro tuos tinklus. Balandį į tinklus įsipainioja ir ruonių jaunikliai. Jūrų muziejus šiais metais gavo aštuonis pranešimus apie pastebėtus negyvus ruonius. Penki jų nudvėsė įsipainioję tinkluose.

Ruoniai nyksta ir dėl užteršto vandens, parazitų. E.Paplauskis piktas ant žvejų ir dėl to, kad jie neprotingai naudoja gamtos išteklius. „Žuvų sparčiai mažėja, o žvejai kaltina ruonius. Save reikia kaltinti“, – pyko ekologas.

Senbūvis Prisijungė : 2007 10 27 Pranešimai : 124

"Atgimimas", 2008 m. sausio 11-17 d. Nr. 2 (970)

Ričardas Čekutis

Žlugusio projekto pėdsakais

Galutinai žlugus kadaise Prezidento globotam Kauno hidroelektrinės žuvitakio statybos projektui, svarstomos alternatyvos, tačiau ir jų ateitis miglota.

Ko gera, kiekvieno Lietuvos žvejo svajonė yra atkurti migruojančių vertingų žuvų populiaciją Nemuno aukštupyje ir Merkio upės baseine. Didžiausia kliūtis šiai svajonei įgyvendinti yra sovietmečio palikimas – Kauno hidroelektrinė, kurioje iki šiol nėra žuvitakio, nepaisant visų gamtosaugininkų, projektuotojų, eilinių žvejų ar net paties šalies Prezidento pastangų.
Sovietinės industrializacijos laikais, 1959–aisiais, pastačius Kauno hidroelektrinę buvo atkirsta 60 proc. lašišų bei kitų migruojančių žuvų nerštaviečių, buvo sunaikinta visa Merkio upės populiacija, taip pat nukentėjo ir Strėvos upės baseinas.
Tuos laikus prisimenantys Kauno žvejai gal kiek pagražindami pasakojo, kad rudeninio lašišų bei šlakių neršto metu prie Kauno užtvankos susirinkdavę tiek žuvų, kad net nesimatydavę vandens... Žinoma, tuo metu ypač suaktyvėdavo brakonieriai, nešdavę prie užtvankos sugautas bejėges žuvis bulviniais maišais.
Atkūrus Nepriklausomybę, susidomėta ir gyvosios gamtos turtais. Juolab kad Lietuvą tai daryti įpareigoja tarptautiniai dokumentai. Tarptautinė žvejybos Baltijos jūroje komisija yra patvirtinusi veiksmų planą „Lašiša 1997–2010“. Helsinkio komisija 1998–aisiais priėmė rekomendaciją, kaip apsaugoti ir plėtoti laukinių lašišų populiaciją Baltijos jūroje. Pagal šiuos tarptautinius dokumentus privaloma gerinti lašišų migracijos ir neršto sąlygas, šalinti dirbtines kliūtis migracijai bei nestatyti naujų kliūčių. Tai vienos iš pagrindinių lašišų išteklių atkūrimo priemonių. Jas reikėtų derinti su dirbtiniu atkuriamų populiacijų papildymu, žvejybos reguliavimu ir kontrole bei išteklių monitoringu.
Baltijos jūros regiono šalių prioritetas – atkurti natūralių lašišinių žuvų populiaciją. Dabar daugiau nei 90 proc. Baltijos jūroje sugaunamų lašišų yra dirbtinai veistos, o tai sukelia pavojų apskritai kada nors prarasti šią vertingą žuvų rūšį. Juolab kad ir precedento esama. Dar 1992 m. daugelyje Švedijos ir Suomijos veislynų vadinamasis sindromas M–74 pražudė beveik visus lašišų jauniklius. Tik natūraliai išneršusios žuvys, t.y. „laukinės“ lašišos, buvo šiam sindromui atsparios. Todėl laiku buvo suvokta, kad vien dirbtinai veisiant neįmanoma išsaugoti rūšies.
Tad kas Lietuvoje buvo ir yra daroma siekiant išsaugoti ir galbūt atkurti natūralias lašišų nerštavietes? Kauno hidroelektrinės istorija atskleidžia, kad nuveikta kol kas nedaug.
Dingęs fondas
Aplinkosaugininko Juozo Dautarto iniciatyva 1999–aisiais buvo įsteigtas Gyvosios gamtos paramos fondas. Jį globoti ėmėsi ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Jo misija ir tikslas buvo sukaupti lėšų žuvitakio šalia Kauno hidroelektrinės statybai.
Šiuo metu šis fondas jokios veiklos nevykdo. Net jo registravimo vietoje jau įkurta privati kompanija, neturinti nieko bendra su fondo veikla. Tiesa, šios firmos sekretorė sako, kad žmonės ir dabar kartais skambina, bet ji nė nežinanti, kur juos nukreipti.
Valstybinių aplinkos apsaugos inspektorių tarybos narys J.Dautartas atskleidžia, kodėl buvo atsisakyta Nemuno bei Kauno hidroelektrinės žuvitakio: „Jau įkūrus fondą prasidėjo kalbos, kad kažkur prie Alytaus bus statoma nauja hidroelektrinė. Tada patys ichtiologai pradėjo šnekėti, kad nėra prasmės statyti Kauno hidroelektrinės žuvitakio, nes žuvys vis tiek nepraeis toliau. Taip buvo atsisakyta šios idėjos, o aš iš fondo išėjau ir nieko nežinau apie tolesnę jo veiklą.“
Iš fondo jo steigėjas bei pagrindiniai rėmėjai („Telekomas“, „Parex“ lizingas) pasitraukė, kai tik Vyriausybėje buvo atsisakyta Kauno hidroelektrinės žuvitakio projekto idėjos.
„Kai tik Vyriausybė atsisakė šio projekto, nebuvo ir jokio juridinio pagrindo rinkti į tą fondą lėšas,– teigė J.Dautartas. – Grynųjų pinigų ten buvo labai nedaug ir daugiausia buvo tik sumokama už patalpas. Kiti fondo rėmėjai sumokėdavo už telefono pokalbius, reklamą žiniasklaidoje ir t.t. Žodžiu, grynųjų pinigų mes beveik neturėjome. O kas dabar ten vyksta, neturiu supratimo...“
2004–aisiais buvo priimtas įstatymas, kuriuo uždrausta statyti bet kokias užtvankas Nemune bei kitose upėse, vertingose ekologiniu ir kultūriniu požiūriu. Patvirtintas ir tokių upių sąrašas –169–ių upių bendras ilgis yra 4 725 km. Taigi vėl tarsi atsirado pagrindas statyti žuvitakį prie Kauno hidroelektrinės, nes kitų užtvankų juridiškai ir praktiškai jau negali būti.
Atidėti geresniems laikams
Gamtos apsaugos departamento vadovas Laimutis Budrys „Atgimimui“ teigė, kad nėra galutinai atsisakyta minties kada nors statyti žuvitakį prie Kauno hidroelektrinės, tačiau daugelis objektyvių veiksnių verčia abejoti tokio projekto sėkme: „Pirmiausia jau seniai prie elektrinės neatplaukia Merkio baseine ir Nemuno aukštupyje natūraliai galintys neršti lašišų bei šlakių reproduktoriai. Kaip žinoma, šios žuvys dažniausiai grįžta neršti ten, kur ir pačios atsirado. Aišku, būtų galima tą populiaciją atgaivinti dirbtinai, tačiau yra kita bėda – ar per didelę Kauno hidroelektrinės užtvanką jos ras kelią į nerštavietes? Pagaliau į jūrą plaukiančių lašišaičių toje pat užtvankoje lauks daugybė pavojų. Juk užtvanka pilna plėšrūnų – starkių, lydekų, ešerių. Lašišaitės ir šlakiukai jiems būtų lengvas grobis. Kita vertus, nelabai aišku, kaip reproduktorius perkelti iš tokio aukščio ir nesukelti blogų padarinių...“
Tuo tarpu Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vadovas Vilmantas Graičiūnas technologinių problemų neįžvelgia: „Vokiečių žuvitakių specialistai sakė, kad dabar diegiamos naujos technologijos, kurias būtų galima pritaikyti Kauno hidroelektrinėje, ir jokių techninių reproduktorių perkėlimo sunkumų neiškiltų. Prieš kokį dešimtmetį teko pabūti vienoje Švedijos elektrinėje. Ten buvo pastatytas laiptinis žuvitakis. Ta elektrinė yra maždaug penkiais metrais žemesnė nei Kauno. Tačiau švedai tuomet pripažino, kad žuvys pakyla tik iki pusės žuvitakio ir grįžta atgal, taigi jokio efekto nėra. Dėl Kauno vyko daugybė įvairių konsultacijų su specialistais. Buvo nutarta, kad galbūt racionaliau yra lėšas naudoti mažųjų upių elektrinių žuvitakių statybai ir šį didelį Nemuno projektą atidėti geresniems laikams. Tiesiog manoma, kad rezultatas tikrai būtų geresnis ir greitesnis.“
Alternatyva Kaunui
Kadangi šiuo metu už žuvitakių statybą Lietuvoje atsakingas Valstybinis žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centras, kreipiausi į šios įstaigos ES mokslo ir stebėsenos departamento direktorių Justą Poviliūną bei projekto JC „Pasienio žuvys“ koordinatorių Gediminą Vitą Ratkų. Jie papasakojo apie gana patrauklią, tačiau dar nepradėtą įgyvendinti alternatyvą.
„Planuojama apeinant Kauną statyti žuvų pralaidas Vokėje, t.y. aukščiau Kauno hidroelektrinės, – sako G.V.Ratkus. – Šis variantas būtų nepalyginti pigesnis, tačiau ir čia yra tam tikrų sunkumų. Pirmiausia Vokės upėje yra keturios kliūtys, trukdančios žuvims per Vokės ir Merkio kanalą patekti į Merkio upės baseiną. Papiškiuose reikia išardyti medinę užtvanką ir sutvarkyti kanalą, pertvarkyti Vaidotų malūno akmeninį slenkstį. Toliau Mūro Vokės ir Grigiškių užtvankose reikia pastatyti žuvitakius. Taip būtų vienu šūviu nušauti du zuikiai.“
„Tačiau kol kas reikia tvarkyti dokumentaciją, rengti projektus, numatyti sąmatas ir t.t.,– teigė J.Poviliūnas.– Žodžiu, prioritetas dabar teikiamas mažesnėms upėms. Šiuo metu Lietuvoje reikia statyti mažiausiai 25 žuvų pralaidas, iš jų septynioms jau parengti techniniai projektai. Visų šių projektų darbų vertė kainuotų apie 15 mln. litų. Tačiau čia yra dar vienas niuansas. Iš valstybės biudžeto pagal investicinius fondus dabar šiems darbams nenumatomos jokios lėšos. Galima tik rengti projektus ir gauti pinigų iš ES fondų. O Kauno hidroelektrinės projektas yra įšaldytas ir vargu ar artimiausiu metu ten kas nors vyks.“
Tačiau ar esama garantijos, jog, pašalinus visas keturias kliūtis žuvų kelyje per Vokę į Merkio upės baseiną, lašišos, šlakiai bei kitos praeivės žuvys tikrai pasieks savo naująsias nerštavietes? Ir ar jų palikuonys sugrįš į tas nerštavietes?
„Garantija čia labai natūrali, – teigė G.V.Ratkus. – Viena vertus, šios žuvys eina neršti į aukštupius. Ten joms yra tinkamos sąlygos. Antra vertus, mes juk įžuviname tas upes. Jeigu ten nebūtų jokių kliūčių, galėtume nuolat įžuvinti lašišomis bei šlakiais Merkio baseiną ir anksčiau ar vėliau populiacija atsigautų. Tai perspektyvu ir įmanoma.“
Minėta Vokės ir Merkio kanalo alternatyva, pasak pašnekovų, galėtų būti pradėta vykdyti ne anksčiau kaip 2010–aisiais.

Atlikti ir dar laukiantys darbai

1998–aisiais buvo patvirtinta lašišų išteklių atkūrimo ir apsaugos Lietuvos vandenyse programa. 2003 m. patvirtinta šlakių išteklių analogiška atkūrimo programa, nustatyti aplinkosaugos reikalavimai saugomų ir globojamų žuvų migracijos keliuose. Žuvų migracijos kelių ilgis Lietuvoje – 4443,6 km, apima 147 upes. Šiuose keliuose esančiose užtvankose reikia atlikti 29 žuvų pralaidas, šalinti upių ir upelių vagose užtvaras, griauti buvusių užtvankų liekanas. Nuo 2003–iųjų pradžios pastatytos tik trys žuvų pralaidos ir viena dabar dar statoma. Šiuo metu Lietuvos teritorijoje per visą laiką pastatyta ir veikia 17 žuvų pralaidų.